Lowland

Jeigu Škotijos žemėlapyje tarp miestų Grinok ( Greenock ) ir Dandi ( Dundee )  užbrauktume liniją, tai būtų riba skirianti du škotiško viskio gamybos regionus. Priminsime, kad šią ribą skiriančią kalnuotos ir lygumų Škotijos gamintojus, dėl paprastesnio mokesčių administravimo 1784 metais specialiu įstatymu patvirtino Anglija. To meto alkoholio akcizo surinkėjai dirbo tikromis karo sąlygomis, buvo apsiginklavę ginklais, kuriuos dažnai panaudodavo susirėmimuose su nelegaliais naminukės gamintojais nenorinčiais mokėti mokesčių ir dėl to besipriešinantys inspektoriams. Šis įstatymas numatė gerokai mažesnius mokesčius „viskininkams“  gaminantiems gėrimą Žemutinėje (Lowland) Škotijos dalyje, nes mokesčių rinkėjams į šį regioną buvo lengviau patekti, o pagamintą viskį gerokai paprasčiau transportuoti į Angliją. Šis įstatymas XVIII-XIX amžiuje užtikrino spartų žemumų viskio gamybos augimą. Manoma, kad būtent dėl šio įstatymo, kai 1830 metais buvo išrastas nenutrūkstamos distiliacijos aparatas, šiame regione visiškai „išmirė“ salyklinio viskio gamintojai. Naujasis išradimas leido gerokai greičiau ir paprasčiau išgauti gryną alkoholį, todėl šį regioną užkariavo dideli, pramoniniai grūdinio viskio gamintojai.

Patys didžiausi Škotijos miestai Glazgo (Glasgow) ir Edinburgas (Edinburgh) yra Žemutinėje Škotijoje. Kažkada tai buvę dideli viskio gamybos centrai aplink kuriuos buvo įsikūrę daug viskio gamintojų. Šiandiena juos galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, o miestai gali pasigirti nebent tuo, kad juose įsikūrę didžiausių škotiško viskio gamintojų pagrindiniai biurai.

Žemumų viskiuose vyrauja ryškus žolių ir nestiprus vaisių aromatas. Dėl savo lengvo ir švelnaus skonio jie retai derinami prie maisto.